- kol
- 3 kõl (< kodėl) adv. 1. dėl ko, dėl kurios priežasties (klausimuose): Kõl' tep anksti parginei karves? Mrs. Kõl' neišvarei vagos lig galo?! Skdt. Sakyk, kõl' kiti šit' nedaro?! Trgn. Kõl' tu šiandien toks piktas?! Ut. Sakyk, kaimynai, kõl' tavo vaikai riebūs?! Pv. Kõl' tu arklio nesupančiojai?! Dv. Kol' tu neimi pinigų?! Lar162. Kõl' jis manam žentu nepranešė?! Plm. Kol' mūs karvė gulinėja, turbūt ją pelės [i](tokia liga) pjauna?! Rod. Tu klausei, kõl' aš iš čionai spoksau: ėgi tol', kad iš čionai matyt visa bala su antim Užp. Kõl' vakar nebuvai? J. Kol' tavo gerklė perkąsta? SI78. Ai ievuže ievuže, kõl' nežydi žiemužę?! Ukm. Kõl' nemyli, bernuželi, kap pirmiau mylėjai?! Str. Kõl' senoviniai žmonės žinojo, kas bus?! Trak. Oi, berneli jaunasai, kol' ne tankiai atslankai? Vp. Kur tavo dukrelė, kol' nekelia vartelių?! Žž. Kol, tėvulis, … žodelio nekalbi?! TŽI276. 2. kodėl (sušukimuose, nusistebėjimuose): Kol' man nežaliuoti, kol' ne žaliai būti: iš kur aš norėjau, iš ten vėjas pūtė Rdm. Kol' man negerti, linksmai nebūti: ar nemylėjo manęs motutė?! Ktv.
Dictionary of the Lithuanian Language.